Kompetencija kalbėti

Skrydžio lėktuvu metu ateistas buvo pasodintas šalia mergatės. Šis, norėdamas kad kelionė neprailgtų, kreipėsi į ją:
- Gal norėtumėte pabendraut? Greičiau prabėgs mūsų kelionė.
Mergaitė jau buvo bepradedanti skaityti knygą, tačiau sutiko ir paklausė:
- Apie ką norėtumėte pabendrauti?
- Gal pradėkim nuo to, kad nėra Dievo, nėra nei pragaro, nei rojaus.. Ir kad gyvenimas po mirties neegzistuoja.

Mergaitė sutiko:
- Na, tai galėtų būti įdomi tema. Tik leiskite pradžioje man paklausti jūsų vieno klausimo: elnias, arklys ir karvė, visi jie valgo tą patį maistą - žolę. Tačiau elnias tuštinasi mažais rutuliukais, arklys gumulais, o karvė - plokščiais pyragaičiais. Kaip manot, kodėl taip yra?

Vyrukas, sutrikęs ir nustebęs tokiu mergaitės intelektu, atsakė:
- Net neįsivaizduoju!
- Ar tikrai jus jaučiatės kompetentingas kalbėti apie tai, kad nėra Dievo, pragaro, rojaus, kad nėra gyvenimo po mirties, jeigu net nieko neišmanote apie š*dą?!
Ir tada ji ėmė skaityt savo knygą.

Netikėti pokyčiai

Buvo po vidurnakčio. Nakties vėsa apgaubė nuvargusią žemę. Nurimęs miestas susiliejo su dangaus tamsa ir tik silpnas mėnulio spindesys kūrė žaismingus šešėlius medžių lapuose. Tai vienur, bei kitur žolėje retsykiais pasigirsdavo svirplių garsai, o tolumoje kažkur kniaukė pasiklydusi katė. Miestas miegojo.

Siaura gatve paskubomis ėjo žmogus. Jo žingsniai vienišai aidėjo per akmeninį grindinį. Jis sparčiai artėjo prie savo tikslo. Netrukus netoliese pradėjo girdėtis šurmulys, o gatvės gale pasirodė silpna šviesa, sklindanti pro masyvių kiemo vartų plyšius. Didelį kiemą supo aukšta akmeninė siena, paslėpdama nuo pašalinių akių tą, kas neturi būti pamatyta arba išgirsta. Ir vis dėlto, nakties tyloje aidėjo juokas ir garsūs pokalbiai, išdavikiškai atskleisdami, kad už tvoros dar niekas nesiruošė miegoti.
Keleivis priėjo prie vartų ir sekundei stabtelėjo, tarsi dvejodamas ar apmastydamas savo veiksmus. Užmetęs ant galvos apsiausto gobtUvą, jis nedrąsiai pastūmė dideliuose vartuose įtaisytas medines duris, kurios girgždėdamos atsidarė ir jis žengė į vidų. Prieš jį buvo didelis prabangių rūmų kiemas. Keliose vietose buvo uždegti laužai, o juos apstoję žmonės šildėsi ir karštai apie kažką kalbėjosi. Tai vienur, tai kitur matėsi kareiviai su kardais ir ietimis, kiti buvo apsirengė kaip parasti žmonės. Keleivis priartėjo prie vieno iš laužų ir nepastebimai įsiliejo į besišildančių žmonių būrį.

„Ei, o tu kas toks?“ – pasigirdo klausimas. Keleivis, nepakeldamas galvos, besišildydamas trynė vieną ranką į kitą. „Ar girdi, tavęs klausiu. Ar nebūsi vienas iš jų?“

„Nesuprantu apie ką tu,“ – tyliai atsakė keleivis, stengdamasis, kad drebantis jo balsas neišduotų užplūdusio jaudulio. Atsikėlęs, jis nuskubėjo į kiemo gilumą, kurią slėpė nakties tamsa ir sparčiu žingsniu nuskubėjo kitos laužavietės link.

„Pala, ar tik tu nebuvai tada su juo sode, kai mes atėjom?“ – netikėtai paklausė vienas iš kareivių, kurį laiką įdėmiai stebėjęs vieną iš besišildančiųjų. „Kokiame dar sode, niekur aš nebuvau!“ – atsakė žmogus besitaisydamas galvą dengiantį gobtuvą. „O visai gali būti, nes iš balso girdisi, kad jis galilėjietis,“ – pakomentavo kitas kareivis tupėjęs prie laužo ir girdėjęs abiejų pokalbį.

„Atleiskit, bet aš nepažįstu to žmogaus!” – nervingai sušuko keleivis ir atsikeldamas, nuskubėjo vartų link. Stengdamasis neatsisukti, jis greitu žingsniu skubėjo pasislėpti už kiemo vartų, o greitai plakanti jo širdis tarsi jautė visus nugaron įsmeigtus žvilgsnius. Atsidūręs už vartų, jis iš visų jėgų leidosi bėgti.

Raustantis dangus liudijo, kad naktis eina į pabaigą. Tai vienur, tai kitur pasigirstantis gaidžio giedojimas iš lėto budino miestą iš miego.

~ ~ ~ Praėjo pusantro mėnesio. ~ ~ ~


Iš visų miesto galų žmonės skubėjo pažiūrėti kas vyksta. Diena prasidėjo kaip įprasta. Būrys prekeivių ir besiderančių pirkėjų buvo užplūdęs miesto gatves. Netrukus šventė, tad visi skuba apsirūpinti pirkiniais. Žaidžiančių vaikų klyksmai skaidrino nuotaiką ir užimdavo tingiai šalia savo namų sėdinčių ir žiopsančių gyventojų dėmesį.

O tuomet pasigirdo tas triukšmas. Negirdėtas, tarsi milžiniškas bičių avilys būtų nusileidęs ant namo. Iš visų pusių subėgę žmonės nedrįso eiti į vidų ir tik nustebę stebėjo kas bus toliau. Netrukus atsidarė duris ir ant slenksčio pasirodė žmogus. Barzduotas, žvilgančiu žvilgsniu, jis tvirtu žingsniu išėjo laukan ir atsistojo prieš minią. Paskui jį, iš namo išėjo dar apie dešimt žmonių. Jų veidai švytėjo, o kiekviename judesyje jautėsi pasitikėjimas savimi ir drąsa.

„Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto – vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais... jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus,“ – galingai prabilo Simonas Petras, stovėjęs mokinių priekyje.

„Ee, čia gi tas, kur pabėgo iš kiemo, pameni?“ – tarė vienas iš kareivių stovėjęs minioje. „Tiksliai! Аle drąsus pasidarė, juk jis bus nužudytas taip pat, kaip ir tas Jėzus!” – patvirtino nustebęs jo porininkas.

Petro žodžiai, kuriuos jis galingai ir tvirtai skelbė, vėrė žmonėms širdis. Daugeliui tarsi atsivėrė akys suvokti Visagalio Dievo planą žmonijos išgelbėjimui. Jie staiga suprato, kad nukryžiavo tą, kuris buvo žadėtas nuo pasaulio pradžios – Mesiją, kuris buvo atėjęs išgelbėti jų pačių. Tai jaudino juos iki širdies gelmių ir daugelis tą dieną pasiryžo atiduoti savo gyvenimą nepažintam ir naujai atrastam Viešpačiui.

Gyvybės kaina

Viename nedideliame miestelyje vyko žiemos šventė. Visas miestas susirinko ant vietinio ežero ledo švęsti ir linksmintis.
Liaudis buvo pati įvairiausia, nuo linksmai krykštaujančių vaikų iki prie prekystalių besiderančių močiučių; nuo turtingų vyrų ir madingų, jiems į parankes įsikibusių, damų iki skarmalais apsirengusių vargšų.

Vienas labai turtingas ir išdidus žmogus, kuris buvo ne itin mėgiamas miestelio gyventojų, ėjo per ledą nuo savo vilos, įsikūrusios kitame ežero krante, šventės link.
Taip jau nutiko, kad būdamas visai netoli šventės, žmogus nepastebėjęs properšos įlūžo ir įkrito į vandenį. Jo laimei, vienas vaikas pastebėjo tai ir sukėlė visą šventę ant kojų. Žmonės pribėgo, bet niekas nedrįso (o gal nenorėjo) gelbėti turtuolio. Visi išsigandę ir praradę žadą, žiūrėjo į bejėgiškai  rankomis mosuojantį vyrą. Prabangūs šilti kailiniai, sušlapę pasidarė labai sunkūs ir tempė jį žemyn.

Staiga iš minios iššoko apdriskęs vargšas žmogus ir, atsigulęs ant ledo, griebė turtuolį už rankos. Rizikuodamas savo gyvybe, jis iš visų jėgų tempė vyrą ir padėjo jam išsikrapštyti. Po minutės abu gulėjo ant ledo, mėgindami atgauti kvapą.

Minia plojo ir gyrė didvyrį. Po kiek laiko visi nutilo ir stebėjo kas bus. Jie suprato, kad vargšas pasielgė didvyriškai ir turtuolis norės kažkaip atsidėkoti.
Kai abu jau stovėjo ant kojų, turtuolis ištraukė iš kišenės sušlapusią piniginę. Atvėręs jos turinį, jis ištraukė 20-ies eurų kupiūrą ir įkišęs ją vyrui, ramiai nuėjo.
Minioje kilo nepasitenkinimo šurmulys. Žmonės užsidegė piktinosi koks godus ir nedėkingas yra turtuolis.

Netrukus iš minios išėjo vyras ir pasakė:
- Ko jūs jį teisiate, jis geriau žino savo gyvybės vertę.

Skylės rankose

Neseniai minėjome Velykas, Kristaus prisikėlimo šventę. Biblija rašo, kad prisikėlęs Jėzus, antrą kartą pasirodęs mokiniams, priėjo priėjo prie Tomo, kurio pirmąjį kartą nebuvo ir kuris nepatikėjo, kad Jėzus gyvas, ir pasiūlė įdėti savo pirštą į Jo žaizdas rankose, bei šone.

Čia yra įdomus momentas. Prisikėlęs Jėzus turėjo naują šlovingą kūną, galbūt tokį patį kažkada turėjo nemirtingas Adomas, Jis galėjo judėti erdvėje, galėjo pereiti per užrakintas duris ir sienas, galėjo priimti kitokius pavidalus. Bet rankose liko skylės! Ir žinoma tos skylės yra vienas įrodymų, kad Jėzus nebuvo šmėkla, dvasia ar dar kažkas, bet kad Jis tikrai prisikėlė iš numirusiųjų savo kūne, kuriame gyveno prieš tai.Ir skylės rankose bei žaizda šone - buvo to įrodymai. Šie kūno defektai, buvo to gyvenimo palikimas ir liudijimas.

Aš mąstau apie mus. Viduramžių filosofai ir teologai dažnai žvelgė į žmogaus esybę kaip į dvilypę - kūnas yra blogis, o dvasia yra gėris. Matyt, iš čia ir kilo asketizmas ir kitokios kūno tramdymo tradicijos, kad kai kūnas silpnas, galingai reikštųsi dvasia.
Mūsų laikais teologija aiškina, kad kūnas yra taip pat svarbi žmogaus dalis, tai Šventosios Dvasios buveinė ir įrankis daryti Dievo darbus, gyva ir šventa auka aukštinti Dievo vardą..
Grįžtant prie Jėzaus žaizdų ir Jo gyvenimo įvykių pasekmių: ar mūsų šlovingas kūnas, kurį gausime atėję pas Viešpatį, taip pat bus pažymėtas mūsų gyvenimo klaidų ir pasekmių? Ar mes rūpinamės savo kūnu, ar prižiūrime, ir saugome? Juk gali būti, kad amžinybėje turėsime skyles rankose. :)
Ne, jos nebus skaudžios, ar gėdingos, bet gali būti tai bus mūsų gyvenimo pasirinkimų požymių. Arba skylės, kurias įsigijome žengiant nuodėmingais keliais, arba skylės, kurios ženklins šlovingą žengimą paskui Kristų.

Atspindys

Kartą prie įėjimo į vieną Vidurio Rytų miestą, oazės pakraštyje sėdėjo žmogus. Prie jo priėjo jaunuolis ir paklausė: "Aš niekada nebuvau jūsų kraštuose. Kokie šio miesto gyventojai?"
Senis į jo klausimą atsakė savo klausimu: "O kokie buvo gyventojai to miesto, iš kurio tu atvykai?"
"Blogi žmonės, savimylos. Aš labai džiaugiuosi, kad išvykau iš ten."
"Tokie patys ir šio miesto žmonės," - atsakė jam senis.

Po kurio laiko prie senio priartėjo kitas jaunuolis ir uždavė jam tą patį klausimą:
"Aš ką tik atvykau į jūsų šalį. Kokie žmonės čia gyvena?"
Senis vėl atsakė klausimu į klausimą:
"O kokie gyveno žmonės ten, iš kur tu atėjai?"
"Jie buvo geri, dosnūs, svetingi ir sąžiningi. Aš turėjau daug draugų, man buvo labai sunku skirtis su jais."
"Tokie patys žmonės gyvena ir čia," - atsakė senis.

Prekeivis, turėjęs visai šalia savo parduotuvėlę, girdėjo abu pokalbius ir, jaunuoliui išėjus, priėjęs prie senio pradėjo priekaištauti:
"Kaip gi tu gali visiškai priešingai atsakinėti į tą patį klausimą?"
"Mano sūnau, - atsakė senis, - kiekvienas savo širdyje turi savo pasaulį. Tas, kuris nerado nieko gero viename mieste, neras nieko gero ir čia. Ir atvirkščiai, kas įgijo draugų kitame mieste, ir čia ras gerų ir ištikimų draugų. Matai, žmonės yra tokie, kokiais mes juos randame."

Iš Bruno Ferrero knygos "Saulės spindulėlio prisilietimas."

Viskas atvirkščiai

"Pas juos, šitą tautą, viskas žemyn galvą - ne kaip pas normalius žmones:

Jie skaito iš dešinės į kairę.
Jie dirba sekmadienį.
Jie važiuoja poilsiauti iš pietų į šiaurę.
Jie nesimuilina nuo kariuomenės.
Jie perspėja priešus apie bombardavimus.
Už vieną saviški jie atiduoda tūkstantį priešų.
Jie paveda savo kareiviams, patekus į nelaisvę, išduoti visą informaciją, kad tik išgyventų.
Savimi jie pridengia svetimus vaikus.
Jie ginasi, o juos peikia dėl prievartos.
Jie gyvena pagal įstatymus, o ne supratimus.
Jie negeria iš trisdešimt pirmo į pirmą. O jei ir geria, tai pirmo eina į darbą.
Jiems nereikalingos svetimos teritorijos tipo "užtatDujosmūsų".
Jų negali zombuoti ne viena televizija.
Šeštadieniais jų šeimos kartu - valgo ir geria.
Iš dykumos jie padarė Edeno sodą.
Jų parlamentas - diskusijų vieta. A su juo kartu - ir visas Izraelis.
Jų degalai be proto brangūs, tačiau rytais visa šalis stovi kamščiuose.
Pas juos kuo didesnė padėtis, tuo sunkiau išsisukti nuo teismo.
Kuo daugiau juos spaudi, tuo jie gyvybingesni.
Izraelis - pernelyg neteisinga šalis, nes niekur daugiau taip nebrangina žmogaus gyvybės."

Michailas Velleris

John Wilhelm nuotrauka

Nenoriu būti dalimi tokio pasaulio

“Negaliu būti dalimi pasaulio, kuriame vyrai rengia savo moteris kaip prostitutes, parodydami viską, kas turi būti branginama. Pasaulio, kuriame nebeliko garbės ir orumo sąvokų ir pasikliauti galima tik tais, kurie sako: “Aš pažadu...”

Pasaulio, kuriame moterys nebenori vaikų, o vyrai nebenori šeimų.
Pasaulio kuriame apsmurgėliai tiki esą sėkmingi, sėdėdami už savo tėvo mašinos vairo, o tėvas – turintis šiek tiek galios, visomis jėgomis stengiasi parodyti, kad tu esi nieko vertas.

Pasaulio, kuriame žmonės klaidingai teigia tikį Dievą laikydami degtinės shot’ą rankoje, visiškai nesuvokdami savo išpažįstamos religijos.
Pasaulio, kuriame pavydas nėra gėdingas, o kuklumas tapo žalingas.
Pasaulio, kuriame žmonės pamiršo apie meilę ir paprasčiausiai ieško labiausiai tinkančio partnerio.

Pasaulio, kuriame žmonės remontuoja savo supuvusias mašinas, negailėdami paskutinių pinigų, bet save taip nuvertino, kad tik brangi mašina gali tai paslėpti.
Pasaulio, kuriame berniukai švaisto savo tėvų pinigus naktiniuose klubuose, krypuodami pagal primityvius garsus, o mergaitės juos už tai myli.
Pasaulio, kuriame nei vyrų, nei moterų nebeatskirsi pagal amžių ir visa tai pavadinta pasirinkimo laisve, bet tuos, kurie renkasi kitokį kelią paskelbia atsilikusiais despotais.

Aš pasirinkau savo kelią, tačiau gailiuosi neradęs panašaus suvokimo tarp žmonių iš kurių labiausiai to tikėjausi...”

Keanu Reeves

Kieno kaltė?

Klaiku būna, kai įsijungęs televiziją, girdi apie baisias istorijas kaip mamos pjausto savo vaikus, tėvai tvirkina savo dukras, kunigai išnaudoja vaikus, o vaikai žudosi dėl bendraamžių patyčių. "Kam to reikia mūsų televizijose, kam apie tai reikia žinoti, kam teršti savo smegenis tomis baisybėmis ir purvu, kurį daro kažkokie nesveiki ir išsigimę žmogeliai?" - dažnai tokia mintis sukasi galvoje.
Ypač kai žinai, jog televizija sugeba viską pateikti taip, kaip jai naudinga, įtikinti tave jos pozicijos ar įsitikinimu, kuris gali būti iš viso toli nuo tiesos. Tą puikiai matome Ukrainos fronto kontekste iš Rusiškos ir Vakarietiškos žiniasklaidos. O mes, išgirdę tokį reportažą seniai jau būnam pasmerkę tą žmogų, tą organizaciją, tą įvykį. Nors žinome tik tai dalį tiesos, arba išklausę vieną pusę.
Pats poelgis yra pasibaisėtinas, netoleruotinas ir nepateisinamas. Tačiau svarbu suprasti, kad už kiekvieno įvykio slypi tam tikra istorija. Už kiekvienos asmenybės slypi jos pasiekimai ir traumos. Ir skubotas vertinimas neturi jokios naudos. Nebent patenkinti savo ego.
Žinoma, daugeliui žmonių mūsų pragmatiškoje visuomenėje yra visiškai nusispjaut į priežastis ar pasiteisinimus. Mes matome faktus ir rezultatą, kurio mums užtenka. Ir jokių pasiteisinimų nenorime.
Tačiau, jeigu esate žmogus, gyvenantis ne tik dėl savęs, svarbu suvokti kiekvieno žmogaus ir įvykio priešistorę. Tai varginantis ir daug laiko reikalaujantis procesas. Dėl to, esame linkę praleisti šią dalį.
Tokį žmogaus elgesio priežasčių aiškinimąsi atlieka psichologija. O taip pat dvasingumas. Skirtumas yra tas, kad psichologija niekada neapkaltins paties žmogaus, o ieškos kaltų aplinkoje, giminystės ryšiuose, vaikystės traumose, nepakankamam meilės pergyvenimui ir t.t. Tuo tarpu tikėjimas leidžia pamatyti dar ir savo ego, tinginystę, išdidumą, abejingumą ir pan. bei siūlo išeitis.

Kartą vienas vedęs tikintis žmogus, turėjęs nuostabią šeimą, nuėjo klystkeliais ir miegojo su kita moterimi. Apie tai tapo žinoma jo bažnyčioje. Susirinkę broliai, išsiaiškinę faktus ir įrodymus, nusprendė, kad šiam žmogui nevalia priklausyti šiai bažnyčiai. Jo narystė buvo panaikinta, o jis grįžo į nusidėjėlio statusą.
Tačiau niekas nepagalvojo, kad paleistuvavimo nuodėmė buvo tik pasekmė to, kas vyko to žmogaus širdyje.
Galbūt jis norėjo atkeršyti savo žmonai, suteikti jai skausmo, paniekinti ją ir tai buvo vienas iš būdų. Taip, jis yra nubaustas už savo elgesį ir galbūt taip nebedarys, tačiau tikroji problema išliko.
O galbūt tai žmogus, kuris vadovaujasi savo libido, savo geismais, savo aistromis, yra pasinėręs į tenkinimą to, ko užsigeidžia? Tokiu atveju baisi jo sielos problema išliko ir toliau reikšis tik jau kitais būdais.
O gal "užkariavęs" ar "paėmęs" dar vieną moterį jis jaučiasi kažko vertas, jaučiasi esąs patrauklus, įdomus ir galingas? Čia dar visiškai kita problema, kuri taip pat niekur nedings pasmerkus nedorą poelgį!
Todėl jeigu mums rūpi žmonės, jų laimė, jų išsilaisvinimas iš juos kankinančių baimių ir vergovių, turime tą žinoti. Ir štai kodėl užsiimant psichologija, arba krikščioniškam pasaulyje - sielovada, labai svarbu kasti giliai ir skirti daug laiko suprasti žmogui, susitapatinti su jo situacija ir atkasti tikrąsias neakivaizdžias matomų pasekmių priežastis.
Kaip apmaudu, kad gyvenimo aplinkos diktuojamas ritmas ir greitis mus tolina vieni nuo kitų, o tuo pačiu ir nuo sielų artumos, be kurios patys esame nelaimingi ir nesugebame suprasti kitų...

Šokolado alegorija

Kartą nedidelė grupė jaunų, bet jau patyrusių specialistų, buvusių vieno prestižinio pasaulio universiteto studentų, susirinko į kurso susitikimą. Jie panoro pasikalbėti apie gyvenimą. Visi kartu nuvyko į svečius pas vieną mėgstamiausių universiteto dėstytojų, dabar jau pensininką. Buvusiems studentams jis visuomet buvo įkvėpimo šaltinis. Jie kalbėjo apie daugelį dalykų, bet didžiąją pokalbio dalį užėmė kalbos apie nuolatinius stresus darbe, apie nesėkmes versle ir asmeniniame gyvenime.
Profesorius pasiūlė išgerti po puodelį karšto šokolado. Jis lėtu žingsniu nuėjo į virtuvę ir po kiek laiko grįžo nešinas dideliu padėklu, ant kurio matėsi visiškai skirtingi dydžiu ir forma kavos puodeliai. Kai kurie buvo porcelianiniai, kiti stikliniai. Vieni išsiskyrė paprastumu, kiti prabanga, kai kurie buvo tiesiog meno kūriniai. O kai kurie buvo tokie negražūs, kad net nemalonu buvo į juos žiūrėti.
Profesorius atsargiai padėjo padėklą ant staliuko ir kiekvienam pasiūlė pasirinkti puodelį karšto šokolado. Kai kiekvienas mokinys ėmė ragauti gėrimą, profesorius pasidalino savo pastebėjimais:
- Mielieji, ar atkreipėte dėmesį, kad patys gražiausi ir brangiausi puodeliai buvo išgraibstyti akimirksniu? Turbūt manote, kad normalu pasirinkti viską, kas geriausia ir brangiausia, bet pasakysiu jums, kad būtent tame ir slypi nesibaigiančių stresų šaltinis. Puodelis, iš kurio jūs geriate karštą šokoladą, neturi jokios įtakos gėrimo skoniui. Paprasčiausiai, jis tik daugiau kainuoja, nei paprastas. O kartais, jis tiesiog slepia tai, ką mes geriame.
Tai, ko jums iš tiesų norėjosi – tai karštas šokoladas. Pats puodelis jums nebuvo reikalingas. Bet jūs nesąmoningai išsirinkote pačius gražiausius ir brangiausius. O paskui ėmėte stebėti vienas kitą ir mintyse vertinti kas iš kokio puodelio geria.

O dabar, mielieji, įsiklausykite į tai, ką jums pasakysiu... Gyvenimas — tai karštas šokoladas... Jūsų darbas, jūsų pinigai, padėtis visuomenėje — tai puodeliai. Tai tik priemonės, kurios sudaro dalį mūsų gyvenimo. Puodeliai, kuriuos laikote rankoje, neįtakoja ir tuo labiau nekeičia gyvenimo, kurį gyvenate, kokybės.
Kartais būna, jog mes taip koncentruojamės į puodelius, kad karšto šokolado, kurį mums siūlo Viešpats Dievas, skonis mums tampa nepasiekiamas, mes nejaučiam jo. Visada prisiminkite apie tai, kad Dievas mums duoda šį karštą šokoladą. Ir kad Jis neišrenka puodelio. Patys laimingiausi pasaulyje žmonės ne tie, kurie turi viską, kas geriausia ir brangiausia, o tie, kurie moka panaudoti tai, ką jie jau turi!!!
Gyvenkite paprastai. Mylėkite nesavanaudiškai. Vertinkite ir gerbkite save. Kalbėkite maloniai. Patikėkite viską Dievui. Ir prisiminkite: turtingas ne tas, kas daug turi, o tas, kuriam daug nereikia.
Vertinkite tą karštą šokoladą, kurį geriate!!!

David Frye nuotrauka

Didingo sumanymo beieškant

"Aš, aš ­ tas, kuris dėl savęs naikina tavo nusikaltimus, ­ tavo nuodėmių aš neatminsiu." (Izaijo 43:25)

Skaitydamas Bibliją, supranti, kad Dievo kantrybė iš tiesų nežino ribų. Ir vis dėlto: Dėl ko? Galų gale, reikalas gi ne tik vien kantrybėje, kuri iš tiesų pas Jį yra begalinė. Kalba eina apie sandorą, apie sąjungą, kuri suteikia įsipareigojimus abiem pusėm, o ne vienai.
O kas, jeigu viena iš pusių nepaiso sąjungos, dažnai gana atvirai ir iššaukiančiai, pažeidžiant visus savo įsipareigojimus, apie kuriuos negali nežinoti, kadangi atitinkami pasižadėjimai buvo duodami viešai, ir negali neprisiminti dėl to, kad Dievo pasiuntiniai pernelyg dažnai primindavo apie juos?
Pagal mūsų, žemišką logiką, tokia sąjunga turėjo būti jau seniausiai nutraukta, o pažeidusiai pusei turėjo būti pritaikytos atitinkamos sankcijos. O Dievas, tuo tarpu, daro vis naujus ir naujus bandymus prisibelsti iki tų, kuriems, rodos, jau seniai nieko nereikia. Kam? Kodėl? Tikriausiai, todėl, kad su puolusiai žmonėmis kitaip nesigauna. Žinoma, galima būtų pradėti viską nuo pradžių, tame tarpe ir Dievo tautos istoriją. Bet kur garantija, kad kitą kartą pavyks geriau? Savo puolusioje būsenoje, visi žmonės daugiau-mažiau panašūs visais laikais, bent jau tame, kas susiję su jų dvasiniu-moraliniu gyvenimu.

Tačiau reikalas gali būti ne tik tame. Galų gale gi pas Dievą yra savo planas, planas ypatingai svarbus, susijęs ne tik su žmonija ir jos išgelbėjimu, bet, visai gali būti, su kažkuo dar didesniu, palyginus su kuo, mūsų išgelbėjimas pasirodo tik sumanymo dalimi (nors, tikėtina, dalimi labai svarbia). Ar galima šio plano įgyvendinimą statyti į priklausomybę nuo žmogiškosios valios ir žmogiškojo sugedimo? O jeigu ne, belieka tik įgyvendinti numatytą planą nepriklausomai nuo nieko, kas galėtų sutrukdyti jo realizavimui, įskaitant ir Dievo tautos netobulumus.
Ir Dievas iš tiesų įgyvendina savo planą, neatsižvelgdamas į nuopolius savo tautos istorijoje, kurie, rodos, turėjo jau seniai ant jos pastatyti riebų tašką. Žinoma, kaina pasirodo auškta: Jo siųstas Mesijas miršta ant kryžiaus. Tačiau Dievo Karalystė jau įžengia į pasaulį. Ir viltis išgelbėjimui taip pat.

Bible-Center.ru dienos skaitinys
Hwang Taeho nuotrauka