Netikėti pokyčiai

Buvo po vidurnakčio. Nakties vėsa apgaubė nuvargusią žemę. Nurimęs miestas susiliejo su dangaus tamsa ir tik silpnas mėnulio spindesys kūrė žaismingus šešėlius medžių lapuose. Tai vienur, bei kitur žolėje retsykiais pasigirsdavo svirplių garsai, o tolumoje kažkur kniaukė pasiklydusi katė. Miestas miegojo.

Siaura gatve paskubomis ėjo žmogus. Jo žingsniai vienišai aidėjo per akmeninį grindinį. Jis sparčiai artėjo prie savo tikslo. Netrukus netoliese pradėjo girdėtis šurmulys, o gatvės gale pasirodė silpna šviesa, sklindanti pro masyvių kiemo vartų plyšius. Didelį kiemą supo aukšta akmeninė siena, paslėpdama nuo pašalinių akių tą, kas neturi būti pamatyta arba išgirsta. Ir vis dėlto, nakties tyloje aidėjo juokas ir garsūs pokalbiai, išdavikiškai atskleisdami, kad už tvoros dar niekas nesiruošė miegoti.
Keleivis priėjo prie vartų ir sekundei stabtelėjo, tarsi dvejodamas ar apmastydamas savo veiksmus. Užmetęs ant galvos apsiausto gobtUvą, jis nedrąsiai pastūmė dideliuose vartuose įtaisytas medines duris, kurios girgždėdamos atsidarė ir jis žengė į vidų. Prieš jį buvo didelis prabangių rūmų kiemas. Keliose vietose buvo uždegti laužai, o juos apstoję žmonės šildėsi ir karštai apie kažką kalbėjosi. Tai vienur, tai kitur matėsi kareiviai su kardais ir ietimis, kiti buvo apsirengė kaip parasti žmonės. Keleivis priartėjo prie vieno iš laužų ir nepastebimai įsiliejo į besišildančių žmonių būrį.

„Ei, o tu kas toks?“ – pasigirdo klausimas. Keleivis, nepakeldamas galvos, besišildydamas trynė vieną ranką į kitą. „Ar girdi, tavęs klausiu. Ar nebūsi vienas iš jų?“

„Nesuprantu apie ką tu,“ – tyliai atsakė keleivis, stengdamasis, kad drebantis jo balsas neišduotų užplūdusio jaudulio. Atsikėlęs, jis nuskubėjo į kiemo gilumą, kurią slėpė nakties tamsa ir sparčiu žingsniu nuskubėjo kitos laužavietės link.

„Pala, ar tik tu nebuvai tada su juo sode, kai mes atėjom?“ – netikėtai paklausė vienas iš kareivių, kurį laiką įdėmiai stebėjęs vieną iš besišildančiųjų. „Kokiame dar sode, niekur aš nebuvau!“ – atsakė žmogus besitaisydamas galvą dengiantį gobtuvą. „O visai gali būti, nes iš balso girdisi, kad jis galilėjietis,“ – pakomentavo kitas kareivis tupėjęs prie laužo ir girdėjęs abiejų pokalbį.

„Atleiskit, bet aš nepažįstu to žmogaus!” – nervingai sušuko keleivis ir atsikeldamas, nuskubėjo vartų link. Stengdamasis neatsisukti, jis greitu žingsniu skubėjo pasislėpti už kiemo vartų, o greitai plakanti jo širdis tarsi jautė visus nugaron įsmeigtus žvilgsnius. Atsidūręs už vartų, jis iš visų jėgų leidosi bėgti.

Raustantis dangus liudijo, kad naktis eina į pabaigą. Tai vienur, tai kitur pasigirstantis gaidžio giedojimas iš lėto budino miestą iš miego.

~ ~ ~ Praėjo pusantro mėnesio. ~ ~ ~


Iš visų miesto galų žmonės skubėjo pažiūrėti kas vyksta. Diena prasidėjo kaip įprasta. Būrys prekeivių ir besiderančių pirkėjų buvo užplūdęs miesto gatves. Netrukus šventė, tad visi skuba apsirūpinti pirkiniais. Žaidžiančių vaikų klyksmai skaidrino nuotaiką ir užimdavo tingiai šalia savo namų sėdinčių ir žiopsančių gyventojų dėmesį.

O tuomet pasigirdo tas triukšmas. Negirdėtas, tarsi milžiniškas bičių avilys būtų nusileidęs ant namo. Iš visų pusių subėgę žmonės nedrįso eiti į vidų ir tik nustebę stebėjo kas bus toliau. Netrukus atsidarė duris ir ant slenksčio pasirodė žmogus. Barzduotas, žvilgančiu žvilgsniu, jis tvirtu žingsniu išėjo laukan ir atsistojo prieš minią. Paskui jį, iš namo išėjo dar apie dešimt žmonių. Jų veidai švytėjo, o kiekviename judesyje jautėsi pasitikėjimas savimi ir drąsa.

„Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto – vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais... jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus,“ – galingai prabilo Simonas Petras, stovėjęs mokinių priekyje.

„Ee, čia gi tas, kur pabėgo iš kiemo, pameni?“ – tarė vienas iš kareivių stovėjęs minioje. „Tiksliai! Аle drąsus pasidarė, juk jis bus nužudytas taip pat, kaip ir tas Jėzus!” – patvirtino nustebęs jo porininkas.

Petro žodžiai, kuriuos jis galingai ir tvirtai skelbė, vėrė žmonėms širdis. Daugeliui tarsi atsivėrė akys suvokti Visagalio Dievo planą žmonijos išgelbėjimui. Jie staiga suprato, kad nukryžiavo tą, kuris buvo žadėtas nuo pasaulio pradžios – Mesiją, kuris buvo atėjęs išgelbėti jų pačių. Tai jaudino juos iki širdies gelmių ir daugelis tą dieną pasiryžo atiduoti savo gyvenimą nepažintam ir naujai atrastam Viešpačiui.