Gyvybės kaina

Viename nedideliame miestelyje vyko žiemos šventė. Visas miestas susirinko ant vietinio ežero ledo švęsti ir linksmintis.
Liaudis buvo pati įvairiausia, nuo linksmai krykštaujančių vaikų iki prie prekystalių besiderančių močiučių; nuo turtingų vyrų ir madingų, jiems į parankes įsikibusių, damų iki skarmalais apsirengusių vargšų.

Vienas labai turtingas ir išdidus žmogus, kuris buvo ne itin mėgiamas miestelio gyventojų, ėjo per ledą nuo savo vilos, įsikūrusios kitame ežero krante, šventės link.
Taip jau nutiko, kad būdamas visai netoli šventės, žmogus nepastebėjęs properšos įlūžo ir įkrito į vandenį. Jo laimei, vienas vaikas pastebėjo tai ir sukėlė visą šventę ant kojų. Žmonės pribėgo, bet niekas nedrįso (o gal nenorėjo) gelbėti turtuolio. Visi išsigandę ir praradę žadą, žiūrėjo į bejėgiškai  rankomis mosuojantį vyrą. Prabangūs šilti kailiniai, sušlapę pasidarė labai sunkūs ir tempė jį žemyn.

Staiga iš minios iššoko apdriskęs vargšas žmogus ir, atsigulęs ant ledo, griebė turtuolį už rankos. Rizikuodamas savo gyvybe, jis iš visų jėgų tempė vyrą ir padėjo jam išsikrapštyti. Po minutės abu gulėjo ant ledo, mėgindami atgauti kvapą.

Minia plojo ir gyrė didvyrį. Po kiek laiko visi nutilo ir stebėjo kas bus. Jie suprato, kad vargšas pasielgė didvyriškai ir turtuolis norės kažkaip atsidėkoti.
Kai abu jau stovėjo ant kojų, turtuolis ištraukė iš kišenės sušlapusią piniginę. Atvėręs jos turinį, jis ištraukė 20-ies eurų kupiūrą ir įkišęs ją vyrui, ramiai nuėjo.
Minioje kilo nepasitenkinimo šurmulys. Žmonės užsidegė piktinosi koks godus ir nedėkingas yra turtuolis.

Netrukus iš minios išėjo vyras ir pasakė:
- Ko jūs jį teisiate, jis geriau žino savo gyvybės vertę.