Kieno kaltė?

Klaiku būna, kai įsijungęs televiziją, girdi apie baisias istorijas kaip mamos pjausto savo vaikus, tėvai tvirkina savo dukras, kunigai išnaudoja vaikus, o vaikai žudosi dėl bendraamžių patyčių. "Kam to reikia mūsų televizijose, kam apie tai reikia žinoti, kam teršti savo smegenis tomis baisybėmis ir purvu, kurį daro kažkokie nesveiki ir išsigimę žmogeliai?" - dažnai tokia mintis sukasi galvoje.
Ypač kai žinai, jog televizija sugeba viską pateikti taip, kaip jai naudinga, įtikinti tave jos pozicijos ar įsitikinimu, kuris gali būti iš viso toli nuo tiesos. Tą puikiai matome Ukrainos fronto kontekste iš Rusiškos ir Vakarietiškos žiniasklaidos. O mes, išgirdę tokį reportažą seniai jau būnam pasmerkę tą žmogų, tą organizaciją, tą įvykį. Nors žinome tik tai dalį tiesos, arba išklausę vieną pusę.
Pats poelgis yra pasibaisėtinas, netoleruotinas ir nepateisinamas. Tačiau svarbu suprasti, kad už kiekvieno įvykio slypi tam tikra istorija. Už kiekvienos asmenybės slypi jos pasiekimai ir traumos. Ir skubotas vertinimas neturi jokios naudos. Nebent patenkinti savo ego.
Žinoma, daugeliui žmonių mūsų pragmatiškoje visuomenėje yra visiškai nusispjaut į priežastis ar pasiteisinimus. Mes matome faktus ir rezultatą, kurio mums užtenka. Ir jokių pasiteisinimų nenorime.
Tačiau, jeigu esate žmogus, gyvenantis ne tik dėl savęs, svarbu suvokti kiekvieno žmogaus ir įvykio priešistorę. Tai varginantis ir daug laiko reikalaujantis procesas. Dėl to, esame linkę praleisti šią dalį.
Tokį žmogaus elgesio priežasčių aiškinimąsi atlieka psichologija. O taip pat dvasingumas. Skirtumas yra tas, kad psichologija niekada neapkaltins paties žmogaus, o ieškos kaltų aplinkoje, giminystės ryšiuose, vaikystės traumose, nepakankamam meilės pergyvenimui ir t.t. Tuo tarpu tikėjimas leidžia pamatyti dar ir savo ego, tinginystę, išdidumą, abejingumą ir pan. bei siūlo išeitis.

Kartą vienas vedęs tikintis žmogus, turėjęs nuostabią šeimą, nuėjo klystkeliais ir miegojo su kita moterimi. Apie tai tapo žinoma jo bažnyčioje. Susirinkę broliai, išsiaiškinę faktus ir įrodymus, nusprendė, kad šiam žmogui nevalia priklausyti šiai bažnyčiai. Jo narystė buvo panaikinta, o jis grįžo į nusidėjėlio statusą.
Tačiau niekas nepagalvojo, kad paleistuvavimo nuodėmė buvo tik pasekmė to, kas vyko to žmogaus širdyje.
Galbūt jis norėjo atkeršyti savo žmonai, suteikti jai skausmo, paniekinti ją ir tai buvo vienas iš būdų. Taip, jis yra nubaustas už savo elgesį ir galbūt taip nebedarys, tačiau tikroji problema išliko.
O galbūt tai žmogus, kuris vadovaujasi savo libido, savo geismais, savo aistromis, yra pasinėręs į tenkinimą to, ko užsigeidžia? Tokiu atveju baisi jo sielos problema išliko ir toliau reikšis tik jau kitais būdais.
O gal "užkariavęs" ar "paėmęs" dar vieną moterį jis jaučiasi kažko vertas, jaučiasi esąs patrauklus, įdomus ir galingas? Čia dar visiškai kita problema, kuri taip pat niekur nedings pasmerkus nedorą poelgį!
Todėl jeigu mums rūpi žmonės, jų laimė, jų išsilaisvinimas iš juos kankinančių baimių ir vergovių, turime tą žinoti. Ir štai kodėl užsiimant psichologija, arba krikščioniškam pasaulyje - sielovada, labai svarbu kasti giliai ir skirti daug laiko suprasti žmogui, susitapatinti su jo situacija ir atkasti tikrąsias neakivaizdžias matomų pasekmių priežastis.
Kaip apmaudu, kad gyvenimo aplinkos diktuojamas ritmas ir greitis mus tolina vieni nuo kitų, o tuo pačiu ir nuo sielų artumos, be kurios patys esame nelaimingi ir nesugebame suprasti kitų...