Kas ką valdo?

Švęsdami bažnyčioje Naujuosius Metus, turime įprotį apie 4-6 valandą ryto žiūrėti kokį gerą filmą. Šiais metais tai buvo "Įspėjantis pranešimas", po kurio mūsų diskusija pakrypo apie Dievo valią. Kiek Dievas leidžia suklysti krikščioniui ir kaip toli Jo valia plinta mūsų gyvenime. Visai neseniai man atėjo į mintį vienas atsitikimas, kuris leido įtvirtinti savo suvokimą.

Vienas misionierius vardu Ričardas, vyko skelbti Dievo Žodžio į vieną Lietuvos miestą. Jis suvokė, kad tai labai atsakinga veikla, todėl norėjo, kad kažkas būtų šalia ir galėtų padėti jam kai kuriose dalykuose tarnystėje. kurių pats negalėjo padaryti. Ričardas susitarė su savo tikinčiuoju draugu, vardu Martynas, kad šis pagelbėtų. Martynas sutiko. Taigi, jie susitarė dėl valandos, kurią jie išvyks ir išsiskyrė.

Kitą dieną, misionierius nusprendė priminti savo draugui Martynui apie susitikimą ir, kad šis nepramiegotų, prieš pusantros valandos iki susitikimo paskambino jam.
Taip jau atsitiko, kad kelionės išvakarėse, Martynas užėjo į svečius pas senus savo draugus Vilių ir Ramunę. Jie turėjo puikų bendravimą ir mūsų Martynas net nepastebėjo bėgančio laiko, o kada jo žvilgsnis nukrypo į laikrodį, pastarasis rodė apie 4 valandą nakties. O juk rytoj 7 reikia išvykti su Ričardu! Martynas atsisveikino su savo draugais, per pusvalandį nukeliavo namo, kai atsigulė į lovą liko vos keletą valandų iki susitikimo...

Pažadintas Ričardo skambučio, Martynas sunkiai pakėlė ragelį ir trumpai papasakojo situaciją. Jo pasiaiškinimas baigėsi žodžiais: "Klausyk, ar galiu nevažiuoti?" Ričardas įdėmiai klausėsi, tačiau ko toliau link pasiaiškinimo pabaigos jo mintis ir sielą pripildė liūdesys ir nusivylimas draugu, kuriuo pasitikėjo. Vieninteliai žodžiai ką jis galėjo atsakyti į draugo klausimą, buvo: "Tai tavo pasirinkimas"...

Žinote, ši situacija man labai priminė mūsų elgesį su Dievu ir čia aš matau būdą suvokti Dievo valios ribas ir apsireiškimus mūsų Jam pašvęstuose gyvenimuose.
Iš mūsų diskusijos paaiškėjo, kad dažnai kai mes, krikščionys suklystame, padarome nuodėmę ar pereiname tam tikrą nuopuolį, vėliau mes linkę sakyti, kad toks buvo kelias, kuriuo mus vedė Dievas. Kitaip sakant viskam tam buvo Dievo valia. Ar tikrai taip?

Ar buvo Dievo valia Judui, kad jis išduotų Jėzų? Juk be išdavystės nebūtų kryžiaus ir išgelbėjimo. Analogiška situacija. Judas pats darė pasirinkimą išduoti Jėzų ar ne. Dievas jo niekaip neįtakojo, nors jo sprendimą žinojo Judui dar negimus. Taigi, ar tam buvo Dievo valia? Manau ne. Tai buvo Judo valios aktas, kurį, iš anksto numatydamas, Dievas panaudojo savo tikslams.

Lygiai taip pat su Martynu. Jis klausia Ričardo: "Ar galėčiau nevažiuoti?", kad tokiu būdu, gavęs teigiamą atsakymą, atsakomybę už savo poelgį, tarsi galėtų atiduoti Ričardui. Kitaip sakant, Martynas galėtų pasakyti: "Ričardas man leido nevažiuoti." Tačiau Ričardas pasakė: "Tai tavo pasirinkimas".
Lygiai taip su Dievu, kartais mes norime prisidengti Jo valia, kad pateisintume savo asmenines klaidas. Dievo valioje nėra mūsų nuodėmes ir nuosmukiai. Šventasis Raštas teigia, kad Dievas nieko negundo, visi nupuola suvilioti savo geismų.

Esmė tik tame, kad Dievas žino klaidas, kurias mes padarysime, ir tokiu būdu gali išnaudoti jas, kad pamokytų mus, atnaujintų ir pan. Tačiau po klaidos teigti, kad tokia buvo Dievo valia, neva kad mes užaugtume dvasiškai ir suvoktume kažką naujo - yra klaidinga.
That's it.