Iš ap.d. 9 skyriaus

Įdomi vieta yra šiame skyriuje, kuris pasakoja apie Sauliaus pašaukimą ir porą Petro stebuklų.

Pasižiūrėkime vieną jų.

³⁶ Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė) . Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. ³⁷ Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. ³⁸ Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“

³⁹ Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. ⁴⁰ Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. ⁴¹ Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.

Žinot ką įdomaus čia pastebėjau? Ogi tai, kaip Petras prikelia Tabitą.
Jėzus dar būdamas žemėje sakė mokiniams, kad jie darys tokius pačius stebuklus kaip ir Jis ir dar didesnius. Iš tiesų taip buvo ir būna. Bet kokie tai būdai.
Aš atkreipiau dėmesį į tai, kad Petras norėdamas prikelti Tabitą - priklaupęs meldžiasi. Tai įdomus faktas, pabrėžiantis tai, kad mes, nors būdami Dievo vaikai, dažnai neturime tokios galios ir tikėjimo, kokį turėjo Jėzus.
Prisiminkime Jėzų: "Lozoriau, išeik." Tas prisikelia ir išeina. Petras gi klupi ir meldžiasi ir tik tuomet ištaria paliepimą, kuris prikelia merginą.

Taip pat verta prisiminti ir piktąją dvasią, kurios mikiniai negalėjo išvaryti. Jėzus išvaręs demoną sakė, kad ši rušis išvaroma pasninku ir malda.

Žodžiu mes - tai ne Jėzus. Atrodytų, kad tai ir taip aišku, ar ne? :) Tiesiog man šios mintys kilo žiūrint į šiuolaikines charizmatines tendencijas, kurios skelbia pergalę Kristaus vardu be jokio vargo. Ir dažnai pamirštamos maldos, pasninkai, klupėjimas. (Vienas pažistamas niekada nesimelsdavo klūpėdamas, kadangi pasak jo - Jėzus mus pakėlė nuo kelių ir pastatė ant savęs). Petras gi klupi. Galbūt būtent dėl to mūsų laikais, ten kur daromi dideli stebuklai - yra krūvos fiktyvių stebuklų, besiremiančių pakiliom emocijom ir nuviliančių žmones...

Žodžiu, ne viskas kas žyba - yra auksas. Krikščionybė neatsiejama nuo kovos.