Jausmingas Dievas

Prieš keletą metų mano galvoje vyko apmąstymai apie Dievo jausmingumo lygį. Kaip pasireiškia Jo jausmai, kas apskritai yra jausmai?

Išvados buvo stulbinančios. Kiekvienas jausmas yra tam tikra emocinė išraiška, kuri gimsta esant tam tikroms aplinkybėms ir įvykiams. Taigi, jausmas - yra esybės silpnybė, kadangi yra priklausoma nuo aplinkybių, kuriomis susidaro.
Dievas nėra priklausomas nuo aplinkybių. Tai reiškia, kad Jam nėra budingi jausmai. Jis yra pastovus. Jausmai siejasi su tam tikra emocinė silpnybė, o Dievui silpnybės nėra budingos.


Kaip gi tada suderinti tai, apie ką kalba Biblija? Juk joje dažnai mes skaitome kaip Dievas supyko, pamilo, panoro ir kitokios jausmų išraiškos.
Reikalas tame, kad per visą visatos istoriją Dievas visada su žmonėmis kalbėjo jų pačių kalba. Tad kaip Dievas gali paaiškinti pasiryžimą išgelbėti žmoniją, nors ji visiškai nebuvo tinkama tam, kaip tik kalbėti apie meile? Dievas privalo kalbėti mūsų kalba, kad mes suvoktume Jį. Taigi Jis taip ir šneka. Todėl Biblija ir pristato mums Dievą kaip jausmingą, turinti jausmus, norus ir pan.

Panašus pavyzdis galėtų būti ir kalba apie Dievo dešinę (turima omeny ranką), apie žemę kaip Jo pakojį, apie Jo akį virš mūsų. Juk mes žinome, kad Dievas yra dvasia, o kūno dalys - simboliai, kad lengviau suvoktume Dievą.

Taigi, taip pat su jausmais. Dievas yra tobulas, todėl Jam nėra budinga jausmų silpnybė, tačiau kitaip mes nesuprastume Jo užmojų, taigi Jam tenka kalbėti mūsų kalba. Štai ir viskas. :)