Rykštė
Kai buvau 20-ties, sutikau seno pastoriaus žmoną, kuri papasakojo, kad augindama pirmą vaiką, ji netikėjo, jog vaikų mušimas galėtų padėti, nors lupimas su rykšte, buvo normalus to meto vaikų drausminimo būdas.
Vieną kartą jos vaikutis, būdamas ketverių ar penkerių metų, padarė kažką, už ką, ji manė esant jį nusipelniusį rykštės – pirmą kartą gyvenime...
Ji paliepė eiti laukan ir susirasti rykštę, kuria ji galėtų lupti...Vaikutis ilgai negrįžo.
Galiausiai grįžo su ašaromis akyse. "Mama, – pasakė raudodamas, – aš neradau rykštės, bet radau akmenį...kad galėtum į mane mesti..."
Staiga mama suprato, kaip visa ta situacija atrodo vaikui: jei mama nori man sukelti skausmą, tai koks skirtumas su kuo ji tai padarys – su rykšte, ar su akmeniu?
Mama pasisodino vaiką ant kelių, apsikabino ir pati pravirko...Ji pasidėjo akmenį virtuvėje ant lentynos, kad primintų sau, jog smurtauti – niekad nevalia!
(Astrida Lindgren)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą