Kada skubi pas Dievą?

Pranašo Izaijo knygoje 51 skyriuje aprašytas labai gražus Dievo kreipimasis į žmogų, išsigandusį savo gyvenimo aplinkybių. Ši Dievo kalba užrašyta šiame skyriuje nuo 12 eilutės.

Įdomų momentą joje pastebėjau.
Mes linkę mąstyti ir netgi esame sukūrę tokį posakį, kad kai žmogui bloga, - jis bėga pas Dievą, o kai gera - pamiršta Jį. Na taip, čia neverta ginčytis, dažniausiai tai yra tiesa. Savo gerovėje mes pamirštame DIevą, kadangi esame pripratę, jog Jis yra mūsų stebuklinga lazdelė. Kai stipriai prispaudžia bėda - tuomet šaukiamės Jo ir dedamės tikinčiaisiais. Liūdna. Teko skaityti vieno auoriaus mintį: "Jeigu tu nesugebi būti su Dievu tavo gerovės metu, tai argi neturėtų Dievas laikyti tave nuolatinėje bėdoje, kad nepamirštum Jo?"

Taigi, ši vieta pateikia truputi kitokią poziciją į mūsų bėdas. Dievo kalbos potekstė yra ta, kad kai žmogus susidurė su bėda - engiančiu priešu - vietoj to, kad šauktis Dievo, - jis pamiršta savo VIešpatį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų: pala, kaip tai įmanoma, - juk turėtų būti atvirkščiai.
Bet įsigilinus suprantu, kad toks atvejis yra taip pat labai dažnas. :) Ogi tai tokia situacija, kai savo bėdoms spręsti mes pasitelkiame savo protą ir savo pastangas. Kartais mes pradedame patys ieškoti išeičių iš bėdų (dažnai privirdami dar daugiau košės), užuot atidavę Dievui mus slegiančius dalykus. Man teko pergyventi tokią situaciją.

Dievas yra tas, kuris suvokia mūsų situaciją visapusiškai ir žino jos priežastis, pasėkmes ir visus geriausius įmanomus kelius iš jos. Tad kam varginti save tuo, ką mes kaip krikščionys turime privilegiją atiduoti mūsų Tėvui ir gauti geriausius rezultatus?